Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – 1990 metų kovo 11-ąją, dalyvavome pilietinėje iniciatyvoje „Gyvasis tautos žiedas“.
Kartu su Kėdainių „Atžalyno” gimnazistais minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną
Sausio 27-oji – Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.
Vokietijos nacių naikinimo stovyklos Aušvico-Birkenau išlaisvinimo metines. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2005-aisiais paskelbtą dieną pagerbiamas Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų, taip pat kitų tautybių žmonių, kurių likimą nulėmė nacizmas, atminimas.
Aušvicas-Birkenau buvo didžiausia nacių koncentracijos stovykla ir naikinimo centras. Čia 1940–1945 metais nužudyta apie milijonas žydų ir šimtas tūkstančių kitų tautybių žmonių – daugiausia lenkų, romų ir sovietų karo belaisvių. Metodiškas naikinimas stovykloje tęsėsi iki pat jos veiklos pabaigos. Likus kelioms dienoms iki Raudonosios armijos įžengimo į Aušvicą, 1945 metų sausio 18 dieną, buvo įsakyta evakuotis: apie 60 000 kalinių priversti leistis į varginantį mirties žygį, kurio metu apie 15 000 jų žuvo.
Aušvicas yra Holokausto simbolis, bet šis precedento neturintis nusikaltimas žmonijai vyko visur, kur tik Trečiasis reichas išplėtė savo įtaką. Holokausto metu žuvo apie 6 milijonai žydų, pusė jų – nužudyti koncentracijos ir naikinimo stovyklose.
Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena.
Prieš 30 metų, 1991 m. sausio 13 d., sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 laisvės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo sovietų imperijos, pasaulis neskubėjo jos pripažinti, o okupacinės sovietų valdžios administracinės struktūros ir kariuomenė neplanavo pasitraukti iš šalies. Siekdama užgesinti lietuvių laisvės siekį ir kelti gyventojų nepasitenkinimą, Sovietų Sąjunga vykdė ekonominę blokadą, o vietinė Lietuvos komunistų partija planavo valstybinį perversmą, kuriuo galutinai būtų sužlugdyta nepriklausomos Lietuvos valstybės vizija.
Aukščiausią įtampos tašką Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos santykiai pasiekė 1991 m. sausio mėnesį. Sausio 8 dieną prosovietiniams aktyvistams nepavykus įsiveržti į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmus perimti valdžią buvo pasitelktos sovietinės karinės pajėgos. Sausio 10-12 dienomis Sovietų Sąjunga kėsinosi į svarbiausius Lietuvos valstybingumo, strateginius ir infrastruktūros objektus tikėdamasi visiškai perimti jų kontrolę, o ilgainiui atkurti Komunistų partijos politinę valdžią Lietuvoje. Buvo nusitaikyta į visoje Lietuvoje išdėstytus Krašto apsaugos departamento skyrius, užimti šios institucijos pastatai Alytuje, Šiauliuose, Kaune. Užgrobtas Vilniaus geležinkelio mazgas, karine technika blokuojami tarpmiestiniai keliai. Svarbiausios valstybingumo institucijos, buvusios Lietuvos sostinėje Vilniuje, netrukus tapo pagrindiniais agresorių taikiniais.
Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą. Žmonės iš visos Lietuvos vyko į Vilnių ginti savo nepriklausomybės. Sausio 11 d. Lietuvos Respublikos savanoriai Aukščiausiosios Tarybos rūmuose davė priesaiką. Tačiau sovietinės armijos kareiviai, nepaisant aktyvios drąsių Lietuvos nepriklausomybės gynėjų gausos, brutalia jėga užėmė Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Perėmus žiniasklaidos objektus, netrukus buvo pradėta organizuoti okupantų propagandinė veikla, visuomenei transliuojanti melagingą informaciją. Gindami svarbiausius objektus, Lietuvos nepriklausomybės gynėjai agresorius pasitiko su malda ir dainomis, į kurias šaltakraujiškai buvo atsakyta beginklių žmonių žudynėmis kulkų ir vikšrų pagalba. 1991 m. sausio 13 d., sovietinei armijai ir specialiesiems daliniams užimant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, Televizijos bokštą, žuvo 14 nepriklausomybės gynėjų, dar beveik tūkstantis žmonių buvo sužeista ar kitaip nukentėjo. Nors dalinė žiniasklaidos kontrolė ir buvo prarasta, tačiau svarbiausias nepriklausomos Lietuvos valstybingumo simbolis – Aukščiausioji Taryba buvo išsaugota. Ją pavyko išsaugoti Laisvės gynėjų dėka.
Lapkričio 16-oji – Tarptautinė tolerancijos diena.
Šių metų simbolis – „Tolerancijos žibintas”. Šviesa tai Gėris ir Viltis!
Kai pasaulyje vyksta karai, svarbu tikėti, jog ŠVIESA nugalės tamsą!
2023 m. lapkričio 15 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
,,20 metų nuo Tolerancijos ugdymo centrų kūrimosi pradžios Lietuvoje“.
Spalio 29 – 31 d. Vilniuje vyko Centropos organizacijos seminaras – mokymai Lietuvos švietimo darbuotojams “20 amžiaus žydų istorija ir Holokaustas”.
Rugsėjo 23-oji – Lietuvos žydų genocido diena.
Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas.
Vilniaus žydų geto istorija
Vilniaus žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis nacių okupacijos dienomis. Vokiečių karo komendantūra ir saugumo policija bei naciams talkininkaujanti lietuvių administracija leido žydus diskriminuojančius nuostatus, įsakymus, organizavo žydų areštus, kalinimą ir pirmuosius šaudymus. Žydams buvo įsakyta nešioti skiriamuosius ženklus, jiems uždrausta vaikščioti centrinėmis miesto gatvėmis, apribotas maisto produktų pardavimas, jie buvo masiškai atleidžiami iš darboviečių, iš jų atimtos susisiekimo priemonės ir radijo aparatai, uždrausta naudotis viešojo susisiekimo transportu, poilsio vietomis ir t. t. 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečių karinę administraciją pakeitus civilinei vokiečių administracijai, politinis žydų diskriminavimas ir terorizavimas dar labiau sustiprėjo. Masiniai žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Iš pradžių jie buvo gana neorganizuoti ir chaotiški. Žydai buvo suimami gatvėse, darbovietėse ir butuose. Suimtieji iš pradžių buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten – sušaudyti į Panerius. Pirmųjų masinių akcijų metu dažniausiai buvo šaudomi žydų vyrai. Nužudytųjų pinigus ir vertingus daiktus konfiskavo nacių valdžia. Iki 1941 m. rugsėjo mėn. galėjo būti nužudyta apie 7 tūkst. Vilniaus žydų.
Didžiausios žudynės įvykdytos pradiniu geto formavimo ir gyvavimo laikotarpiu. Jos prasidėjo pirmomis 1941 m. rugsėjo dienomis. Vien rugsėjo mėn. nužudyta daugiau kaip 8 tūkst. Vilniaus žydų. Šių akcijų metu masiškai buvo šaudomi ne tik vyrai, bet ir moterys su vaikais.
Vilniaus getas buvo suformuotas 1941 m. rugsėjo 6 d. Senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis, arba Nr. 1 ir Nr. 2). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 29 tūkst., Mažajame – apie 9 tūkst. žydų. Nuo karo pradžios iki 1942 m. nužudyta apie 33 tūkst. žydų (iš 58 tūkst., gyvenusių iki karo). Gete liko gyventi apie 15 tūkst. žydų.
Nuo 1941 m. pabaigos iki 1943 m. kovo mėn. masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Šis laikotarpis vadinamas stabilizacijos (ramiuoju) laikotarpiu. Vokietijai nepavykus laimėti „žaibiško karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai padidėjo. Dėl to nacių valdžia nutarė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra, vyko kasdienis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje“, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausioji geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat). Jai buvo pavaldi geto policija ir įvairūs skyriai: Darbo, Sveikatos apsaugos, Socialinio aprūpinimo, Maisto, Butų ir kt. Ypač svarbus buvo Darbo skyrius. Geto vadovybė manė, kad tol, kol vokiečiams ekonomiškai bus naudingas žydų darbas, jie geto nelikviduosią. Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 tūkst. (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. 1942 m. liepą vokiečių valdžios nutarimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku tapo Jakobas Gensas.
1943 m. kovo mėn. baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti (iš viso apie 5 tūkst. žmonių).
1943 m. vasarą buvo likviduotos provincijoje esančios Vilniaus geto žydų darbo stovyklos (Baltosios Vokės, Bezdonių, Kenos). Per šias gestapo akcijas nužudyta keli šimtai žydų. Vykdant Heinricho Himmlerio 1943 m. birželio 21 d. įsakymą dėl getų likvidavimo Ostlande, nuo 1943 m. rugpjūčio pradėta laipsniškai likviduoti Vilniaus getą. Šiai operacijai vadovavo SS oberšarfiureris Bruno Kittelis. Paskutinis geto likvidavimo etapas – 1943 m. rugsėjo mėn. Iki rugsėjo pabaigos Vilniaus getas buvo likviduotas. Dauguma moterų ir vaikų (5–7 tūkst.) buvo išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 tūkst.) išvežti į koncentracijos stovyklas Estijoje, o jaunos moterys (1,4–1,7 tūkst.) – į Kaizervaldo koncentracijos stovyklą netoli Rygos. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto likvidavimo metu sušaudyti Paneriuose.
Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkst. Vilniaus žydų.
